Heritage - Hästens through the centuries | Hästens

1839 m. Kalėdos devynmečiam Pehrui Adolfui ir jo šešiems broliams ir seserims, gyvenantiems nedideliame namelyje prie Erebru, buvo nelinksmos. Jų tėvas Johanas Jansonas kaip tik pasakė vaikams, kad mirė jų motina, kurią išsekino atšiaurios to meto sąlygos. XIX a. Švedijoje viešpatavo skurdas, todėl trečdalis gyventojų emigravo į JAV ieškoti geresnio gyvenimo. Pehro Adolfo tėvas liko Švedijoje, o augantiems vaikams jis vis kartodavo, kodėl svarbu gerai išmanyti kokį nors amatą ir prekybą:

„NORIU, KAD BŪTUMĖTE GERESNI UŽ MANE. KAD ĮGYTUMĖTE IR ĮVALDYTUMĖTE SAVO PAČIŲ PASIRINKTĄ PROFESIJĄ, KURI LEIS PASIŪLYTI ŽMONĖMS KAŽKĄ, KO JIEMS REIKIA. BE TO, KARTU VISADA GALĖSITE PASIRŪPINTI TAIS, KURIUOS MYLITE.“

Jaunystėje Pehras Adolfas buvo labai ambicingas ir nusprendė tapti profesionaliu balniumi. Šis sprendimas pakeitė ne tik jo, bet ir jo vaikų, ir būsimųjų kartų gyvenimą. Sulaukęs 18 metų Pehras Adolfas tapo balniaus mokiniu ir išmoko iš švediškos odos dirbti išskirtinės kokybės balnus ir pakinktus.

Po ketverių metų – 1852 m. kovo 22 d. – Švedijos karalius įteikė jam profesionalaus balniaus pažymėjimą. Balniai gamindavo ne tik balnus ir pakinktus, bet ir čiužinius iš plonų arklio uodegos ašutų bei odos dirbinius. Įgudę meistrai visa tai mokėjo daryti ne tik labai tiksliai, bet ir greitai, skatinami meistrystės aistros.

Pehras Adolfas su pasididžiavimu įgyvendino savo ir savo tėvo svajones. Netrukus jis susituokė su savo gyvenimo meile Elisabeth Charlotta Carolina Almblad. Vėliau šeima persikėlė į nedidelę Hedo gyvenvietę prie Šiopingo miestelio su trimis vaikais – Adolfu Fredriku, Ida Elisabeth ir Peru Thure. Abu sūnūs pasekė tėvo pėdomis ir tapo balniais. Vėliau Adolfas Fredrikas pasitraukė iš balnininkystės verslo ir tapo politiku, kuris aktyviai ir aistringai kovojo už lyčių lygybę, kas tais laikais buvo neįprasta.

Peras Thure pasirūpino, kad šeimos meistrų tradicijos neišnyktų ir XIX a. pabaigoje – 1885 m. jis perėmė balnininkystės verslą. Šeima jau buvo nuėjusi ilgą kelią, vadovaudamasi racionaliais patarimais, kad kiekviena nauja karta pranoktų ankstesniąją ir galėtų pasirūpinti labiausiai branginamais žmonėmis.
Jis buvo auginamas taip pat, kaip tėvas, todėl greitai prisitaikydavo prie kintančių laikų ir, kai Pirmojo pasaulinio karo metais Švedijoje pasirodė pirmieji automobiliai, išmintingai nusprendė susitelkti į arklio ašutų čiužinių, sėdynių ir sėdynių pagalvėlių gamybą.

Peras Thure ir jo sūnus Davidas Jansonas toliau puoselėjo balnininkystės tradicijas, ne tik plėsdami balnų ir pakinktų gamybą, bet ir gamindami vis daugiau lovų ir taip praplėsdami šeimos verslą. Atsiradus automobiliams, Jansonas nuspėjo, kad transportavimo srityje bus daug pokyčių, todėl 1917 m. nusprendė visas pastangas sutelkti į lovų gamybą. Joninių išvakarėse Jansono pusbrolis Paulas Jansonas, turintis meninių polinkių, nupiešė pirmąjį „Hästens“ logotipą.

Arklys tapo įmonės pavadinimo dalimi kaip duoklė balnininkystės meistrų paveldui ir išskirtiniu „Hästens“ tapatybės simboliu. Tačiau tais pačiais metais netikėtai ėmė trūkti aukščiausios kokybės medžiagų. Buvo sunku gauti pakankamai reikiamos kokybės tikrų arklio uodegos ašutų, kurie visada buvo pagrindinė lovos užpildui naudojama medžiaga, kad būtų patenkintas aukščiausios klasės rankų darbo lovų poreikis. Siekiant reikiamos kokybės arklio ašutus reikia kruopščiai atrinkti, išplauti, virinti, suverpti, apdeginti ir gerai išvalyti, kad jie įgautų užpildui būtinas savybes. Jansonas su tėvu šią problemą išsprendė įkūrę nuosavą arklio ašutų apdorojimo fabriką ir taip užtikrino nuolatinę aukštą „Hästens“ gaminių kokybę.

Iš Davido Jansono prisiminimų: „Mano tėvas buvo senamadiškas meistras – tokie dalykai kaip kokybė ir meistriškumas buvo praktiškai šventi. Šį požiūrį jis įskiepijo ne tik man, bet ir tiems žmonėms, kurie dirbo įmonėje. Gaminsime tik tokius gaminius, kurie nusipelnys pagarbos – būtent šiuo principu visada ir vadovavomės. „Tuo metu balnininkystės meistrams darbo sąlygos buvo nelengvos, o ir ateitis nieko gero nežadėjo. Netgi priešingai. Bet mes sukome galvą, kaip galėtume praplėsti tą siaurą sritį, kurioje dirbome, kaip nedidelio masto amatą paversti nedidele, kuklia pramonės šaka. Tuo metu tebuvo mano tėvas, keli kiti meistrai ir aš. „Norėdami žengti į priekį, turėjome pralaužti rankų darbo sukuriamus barjerus ir griebtis pramoninių darbo metodų. Tai mus privertė susimąstyti apie tai, kad savo verslą galėtume papildyti arklio ašutų audimo fabriku. „Galbūt turėjome, kaip sakoma, kibirkštį, kai pradėjome visą tą reikalą su arklio ašutų audimo fabriku. Plėstis nusprendėme 1917 m. Man tada buvo 25 metai. Tas metas pradėti tokiai avantiūrai nebuvo pats tinkamiausias – Pirmasis pasaulinis karas, žaliavų trūkumas, nepaprastai sunku gauti reikiamų mechanizmų. Padėtis tapo dar prastesnė, kai netrukus susirgo mano tėvas. Viskas atrodė apgailėtinai, bet Vestmanlando, mūsų regiono Švedijoje, žmonės garsėja ištverme ir užsispyrimu. Mums pasiduoti turbūt neleido paprasčiausias išdidumas!“

Praėjus trejiems metams po sprendimo susitelkti būtent į lovų gamybą ir įsteigus savą arklio ašutų audimo fabriką, „Hästens“ įsigijo 20 tonų arklio ašutų, kad patenkintų gamybos poreikius. Balnininkystės meistrus buvo tiesiog apsėdusi mintis sukurti aukščiausios kokybės, geriausius įmanomus gaminius. Būtent meistriškumo dvasia padėjo jiems neišsigąsti tuometinių sąlygų ir nustatyti savus standartus. Jie išmaišė visą pasaulį ieškodami geriausių medžiagų, įskaitant Egiptą, kur gaunami aukščiausios kokybės arklio ašutai. Nuo tada į Šiopingą buvo pradėti gabenti žvilgančių arabiškų žirgų uodegų ašutai, kurie buvo plaunami ir skalaujami tyrame upės, tekančios pro fabriką, vandenyje.

Netrukus Hedo kaimelis augančiam šeimos verslui pasidarė per mažas, todėl 1924 m. Jansonas nusprendė įmonę perkelti į Stokholmą. Sostinėje buvo daugiau klientų, be to, miesto centre esančioje parduotuvėje „Nordiska Kompaniet“ puikiai sekėsi prekyba „Hästens“ gaminiais. Vietos gamyklai buvo žvalgomasi Sundbiuberge, esančiame netoli Stokholmo, tačiau užsiliepsnojusi meilė netrukus pakeitė planus, ir „Hästens“ atsidūrė Šiopingo mieste. Davido Jansono širdį užkariavo iš Šiopingo kilusi Astrid, o kitais metais gimė poros pirmagimė Solveiga. Nuo tada „Hästens“ būstinė ir yra šiame mieste.

1926 m. įmonė pradėjo iš aukščiausios kokybės pūkų ir plunksnų gaminti antklodes ir pagalves, kad papildytų lovų gamybos verslą.

4 dešimtmetyje šeima pastebėjo esant reikšmingų miego kultūros pokyčių. Anksčiau daugelis žmonių nakčiai tiesiog pasiklodavo sofą, bet vis daugiau jų pradėjo įsirengti atskirus miegamuosius ir nevengė investuoti į prideramas lovas. 1953 m. sausio 13 d. „Hästens“ buvo Švedijoje užregistruotas kaip prekių ženklas. Jis tebegalioja ir mūsų dienomis.

5 dešimtmečio viduryje „Hästens“ išaugo savo patalpas ir pradėjo planuoti tolesnį plėtimąsi. Jansonas norėjo ne tik plėsti gamybą, bet ir įkurti savo svajonių gamyklą. Dešimtmečio pabaigoje jis susipažino su Ralphu Erskine‘u – tuo metu menkai žinomu architektu. Jansonui patiko Erskine‘o stilius, todėl jis užsakė jam suprojektuoti naująją gamyklą. Rezultatas buvo pastatas, kuris nė iš tolo nepriminė įprastinių gamyklų. Iš pradžių šis unikalus dizainas, pasižymintis elegantiškomis linijomis ir lengvomis arkinėmis formomis, buvo vadinamas „Tivoli“ (šved. pramogų parkas), ir susilaukė didelio populiarumo tarp Švedijos architektų.

Kaip kokybės ir patvarumo pažadą Jansonas pradėjo visoms lovoms teikti 25 metų garantiją. Jo ketinimas buvo gaminti tokias lovas, kurios būtų tokios pat patogios arba dar patogesnės nuo pirmosios nakties praėjus 25 metams.

Kai 1952 m. „Hästens“ šventė savo kaip lovų gamintojų šimtmetį, karalius Gustaf VI Adolfas paskyrė jį karališkuoju tiekėju ir kitais metais apsilankė Šiopinge esančioje gamykloje, taip oficialiai pripažindamas įmonės aukštos kokybės gaminius. Tais pačiais metais laivybos įmonė „Swedish American Line“ įsigijo „Hästens“ lovų savo kruiziniam laivui „M/S Gripsholm“. Pasklido garsas apie puikią „Hästens“ kokybę.

Davido Jansono duktė Solveiga daugybę metų dirbo kaip įmonės finansų vadovė (maždaug XX a. viduryje), o 1963 m. kartu su savo vyru Jacku Ryde‘u, padedami jos jaunesniųjų seserų Ethelės ir Yvonne‘os, ėmėsi vadovauti įmonės veiklai. Verslas nuosekliai plėtėsi keliomis kryptimis, tokiomis kaip baldų, sėdynių ir atraminių sėdynių pagalvėlių gamyba.

Jackas Ryde‘as, kuris buvo meno ir dizaino entuziastas, sumanė, kad reikia sukurti iš kitų išsiskiriantį aukštos kokybės raštą, kuris reprezentuotų įmonę ir jos gaminius. 1978 m. jis sukūrė „Hästens Blue Check“ raštą, kurį pristatė baldų prekybos parodoje Švedijoje. Į akį krintantis dizainas bemat sulaukė kritikos iš Švedijos spaudos. Audinys su mėlynų ir baltų langelių raštu neatitiko 8 dešimtmečio mados tendencijų, kurioms buvo būdingi rudi, žali ir oranžiniai tonai; be to, jis kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo visų iki šiol gaminant lovas naudotų audinių. Tačiau istorija parodė, kad pasirinkimas buvo geras. Jackas Ryde‘as ne tik metė iššūkį status quo ir tradicinei lovų išvaizdai ir funkcijai, bet ir visa tai pakeitė.

1988 m., praėjus dešimčiai metų nuo tos dienos, kai buvo pristatytas „Blue Check“ dizainas, įmonės valdymą perėmė Janas Ryde‘as. Kaip ir senelio, Jano Ryde‘o „Hastens“ kelionę formavo mielės istorija, kai jis sutiko gražiausią kada nors matytą merginą Anne-Lie iš Šiopingo. Jis norėjo siekti karjeros Linšiopingo technikos universitete, kur mokė studentus pramonės ekonomikos ir siekė daktaro laipsnio, tačiau nusprendė iš akademinio gyvenimo pasitraukti, grįžti namo, kad vadovautų „Hästens“ veiklai, ir sukurti šeimą.

Šiandien šeimos versle jau dalyvauja vienas iš keturių jų sūnų. Vadovaujant Ryde‘ui, įmonė pradėjo daugiau dėmesio skirti savo pagrindiniam verslui, ir pasaulinė tik iš natūralių medžiagų gaminamų languotų lovų paklausa nepaprastai padidėjo.

1995 m. karalius Karolis XVI Gustaf antrą kartą paskyrė „Hästens“ karališkuoju tiekėju.

„Hästens“ lovų paklausa toliau didėjo, todėl 1998 m. buvo nuspręsta praplėsti gamyklą. Taigi, praėjus 50 metų nuo tada, kai savo karjeros pradžioje suprojektavo pirmąją svajonių gamyklą, jau gerai žinomas architektas Ralphas Erskine‘as grįžo kurti gamyklos priestatų.

Janas su pasididžiavimu išsaugojo meistriškumo tradicijas iki pat XXI a., ir dabar nedidelė šeimai priklausanti įmonė yra išplėtusi savo rinką 45 Europos, Azijos ir Amerikos šalyse. Lovos ir toliau gaminamos iš tų pačių natūralių medžiagų, vadovaujantis ta pačia meistriškumo dvasia, kaip ir prieš  170 metų, kai pirmąsias lovas pradėjo gaminti Pehras Adolfas.